PORTRETO ARCHITEKTŪRA
Portretuose atsiradę skirtingi vaizdiniai prakalba, paveikia… užsibūna ilgiau, o kartais greitai pranyksta. Kiekvienas portretas kitoks: kitaip atliktas, kitaip perteiktas, kitas personažas sukuria savitą emociją, įvaizdžio ekspresiją, kitą pasakojimą. O dažnai net ir be vidinio dvasingumo veikia savita originalia estetika, palikdamas malonius pojūčius.
Jis neprivalo būti gražus. Jis turi paveikti. Gali būti linksmas arba liūdnas, gali būti ekspresyvus arba nostalgiją sukeliantis. Geriausia, kai būna kažkoks “kitoks”.
Dažniausiai net nežinau kaip atrodys galutinis rezultatas.
Kartais geras portretas pavyksta kaip “netyčiukas” – pagavus akimirką. Tokius ko gero vertinu labiausiai. O kartais tai ilgo proceso rezultatas – prasidėjęs nuo dialogo vos pasimačius, kuris tęsiasi ir keičiasi fotografuojant, ir kartais visiškai pasikeičia redaguojant nuotrauką.
Spalva gali būti dominuojantis fotografijos elementas, tačiau ne visada į gerąją pusę. Jei spalva naudojama vien todėl, kad ji ten yra – netenkama jos tikrosios galios. Seniau, nespalvotos fotografijos laikais, kiekvienas atvaizdas turėjo savo iškalbingumą. Raudona rožė nebuvo automatiškai laikoma aistringu kadru, nes joje nebuvo spalvų. Jūs turėjote sustoti ir pagalvoti: „Kas rožę daro aistringą?“ Norint sukurti kadrą, reikėjo naudoti visas vaizdavimo priemones ir principus. O kai ateina spalva, labai lengva leisti jai atlikti visą darbą už jus.
Spalva įpareigoja. Nesant spalvos – aktyviau pradeda dirbti fantazija. Žiūrovas dažnai įžvelgia tai, ko autorius nei nenumanė…