Portretuose atsiradę skirtingi vaizdiniai prakalba, paveikia… užsibūna ilgiau, o kartais greitai pranyksta. Kiekvienas portretas kitoks: kitaip atliktas, kitaip perteiktas, kitas personažas sukuria savitą emociją, įvaizdžio ekspresiją, kitą pasakojimą. O dažnai net ir be vidinio dvasingumo veikia savita originalia estetika, palikdamas malonius pojūčius.
Jis neprivalo būti gražus. Jis turi paveikti. Gali būti linksmas arba liūdnas, gali būti ekspresyvus arba nostalgiją sukeliantis. Geriausia, kai būna kažkoks “kitoks”.
Dažniausiai net nežinau kaip atrodys galutinis rezultatas.
Kartais geras portretas pavyksta kaip “netyčiukas” – pagavus akimirką. Tokius ko gero vertinu labiausiai. O kartais tai ilgo proceso rezultatas – prasidėjęs nuo dialogo vos pasimačius, kuris tęsiasi ir keičiasi fotografuojant, ir kartais visiškai pasikeičia redaguojant nuotrauką.